|
Mė preu rrugėn
njė kalimtar plakaruq,
kur semafori ēeli
syrin e kuq.
Bilbili i trafikut
kėndoi rreptė,
mė stopoi djathtas
tek njė cep.
Kėrkoi patentėn,
lejen e qarkullimit,
me sytė nga
dyndja e kryqėzimit.
Pastaj gatiti
specin djegės pėr
mua,
qė i kisha hedhur
“fordit”
tri litra hua.
Kur mbėshteti bllokun
te xhami i parė,
pyeta veten
sa ditė pensioni
do marrė.
“Diku
e kam lexuar
kėtė mbiemrin
tėnd”,
tha, duke mė mbajtur
gozhduar nė vėnd.
Me mbiemėr,
nė italisht quhem
debil,
qė nxitova tė kaloj
pa sinjal jeshil,
nė shqip, hutaq
qė mė lajthit poezia
dhe rashė rob
te policia...
Polici ngriti kryet,
mė kundroi buzagaz
duke mė kthyer
tė dy dokumentet
pas.
“Kėtė
here po tė fal,
o poet i
vjetėr,
veē mos
tė kapsha
njė herė
tjetėr!...”
Nė mė kapsh,
mos mė thuaj tė
kapa,
po mė ndėrse
qentė e rrugėve
prapa,
tė mė shqyejnė
pantallonat
kur tė ndaloj,
se gjoba mė lė
me gisht nė gojė...
Tani kur kaloj
tek ai kryqėzim
semafor,
polici buzėqesh,
pėrshėndet me dorė.
Por dhe unė vura
mėnd
se mirė e di,
policėt e trafikut
nuk lexojnė tė
gjithė poezi.
|
