Nė mes librash
tek shfletoja
gjeta njė fletė
dyshe tė shkruar.
Ca pika loti pėrmbi
shkronja
fjalė zemre kishin
mjegulluar.
Vetėtima kujtimi
mė ndezi nė sy
ajo vajz’
marrėzisht e dashuruar.
Njomėzakja me shtatin
e saj perri
mė erdhi nė pėrfytyrim
e lotuar.
Ah, moj leshverdhė,
flori i prerė,
ardhur befas nga
koha nė harrim,
me ē’fjalė
ta vrava zemrėn atėherė
qė derdhe aq lot
pėr shkakun tim?
Kush mė bėri xheloz
aso kohe
pėr buzėt e tua
tė trėndafilta?
Mė vraftė zoti,
qė tė bėra lotove
me dyshimet e mia
tė pėrcipta!
Tė kisha kėto mend
qysh nė rini,
o yll i kėputur
i asaj kohe tė plakur,
dhe dhembshurinė
qė kam tani,
veten me grushte
do kisha rrahur...
Qė ti tė qeshje
dhe nė pleqėri
kur tė kujtoje
kėtė lloj rrahje.
Se pendimi dhe
falja te ēdo njeri,
nėnkupton dashurinė
e madhe...