Kur isha kec
nė moshėn e bardhė,
thosha, dil mjekra
ime,
tė bėhem burrė!
Tė marr njė faqemollė
me cicat dardhė,
ta bėj manare,
tė mos mė ndahet
kurrė.
Tė mė flenė buzėt
brenda frymės sė
saj,
tė bėj pėrnatė
eklipsin
hėna nėn diell.
Tė bėj si fytyrėn
time,
tre kalamaj,
tė mė thonė, o
babi !,
t’u them,
o yje !...
Kur i bėra tė tėra
kėto marifete,
thosha, mė ndihmo
fat,
tė ngop bijtė e
uritur,
t’i vesh
si prilli
lastarėt me gjethe,
tė bėhem lumė i
tyre
pėr t’i vaditur.
Por fati nuk m’i
dha
qeset me tė holla,
ndonėse u rropata
pėr letra tė ndershme,
duke rendur pas
diplomave
nėpėr shkolla,
kur paraja tinėzare
u bė mė e vlefshme.
Dhe i zhgėnjyer
nė vjeshtėn e moshės,
thosha, duhet shembur
ky kodosh shteti.
Po kur u shtrinė
urat
mbi oqeanet e botės,
m’i rrufiti
bijtė
magnet kurbeti.
Pasi brodha kohėt
me ndryshime ngjyre,
dhe ndėrrime emrash,
por huqet njėsoj,
them, sa keq tė
vdes
me kusarė mbi krye,
dhe me fatin koprrac
qė mė bojkotoi
!...
|