Kur shtatė vjeēėt
e parė sapo i lashė,
mė solli babai njė harmonikė goje.
Ma dha dhuratėn e ardhur nga jashtė
e mė porositi, po e
humbe, harroje!
O, ē’mrekulli
dukej nė sytė e mi,
ajo lodėr muzikore tepėr e rrallė,
shpėrndante tinguj me aq ėmbėlsi,
sikur kisha te buzėt njė
gjinkallė.
Ēunat e lagjes
mė rrethonin nė heshtje,
me sytė e tyre ziliqar tė ndezur.
Tė gjithė mė pyesnin me kureshtje:
Ku e gjete, vėllajo,
ku e ke vjedhur?...
As gjetur e kam,
as vjedhur, u thoja,
se tjetėr si kjo nuk gjendet gjėkundi.
E ruaj si sytė, s’e lėshoj nga goja,
se mos ma
vjedhin, se mos mė humbi !
Natėn e mbaja tė
flinim sė bashku
dhe shpesh prej saj mė dilte gjumi.
Dorėn nėn jastėk e ēoja padashur,
qėnka kėtu,thosha, lum unė
i lumi !
Por teksa i fryja
i dehur nga gėzimi,
me sytė nė qiell ku mė ndiqnin zogjtė,
rrėshqita te njė kanal me ujė mulliri,
gjinkalla fluturoi,si
e trembur me shkop...
Kėrkova harmonikėn
nga rrjedha te lumi,
por ishte zhdukur sikur shkoi nė det.
Mė humbi, o i mjeri unė, mė humbi !
Dhe truri mė fluturoi
qiellit pėrpjetė…
E qava tė dashurėn
e buzėve gjinkallė,
aq sa mė duket sikur e qaj dhe sot,
kur buzėt kanė humbur dhėmb’ e dhėmballė,
dhe humbjen
e atij gėzimi s’e harroj dot.
